S.Bulovas: „Sportuoju ne dėl rezultatų“

Milda Skiriutė

Klaipėdos policijos areštinės viršininkas Sigitas Bulovas nuo vaikystės ėjo ieškojimų keliu – išbandė ne vieną profesiją, sporto šaką, kol atrado tai, kas jam skirta.

Aukso medalių nesitikėjo

Dabar pareigūnas džiugina puikiais sporto pasiekimais, yra gavęs ne vieną apdovanojimą už gerą tarnybą.

– Vykote į Europos policijos ir ugniagesių žaidynes Ispanijoje. Ar sunku buvo apsispręsti dalyvauti jose?

-Tai buvo neplanuota. Paprasčiausiai pakliuvau ant bangos. Policijos departamentas paskelbė informaciją, kad vyks tokios žaidynės ir pakvietė norinčius, galinčius tinkamai atstovauti savo miestui, šaliai dalyvauti. Tuo metu ruošiausi kitoms varžyboms. Fiziškai buvau pasirengęs. Taip ir išvažiavau.

 Europos policijos ir ugniagesių žaidynės vyksta antrą kartą. Jose dalyvavau pirmą kartą, tačiau savo jėgas esu išbandęs trijose Europos veteranų irklavimo čempionatuose. Juose esu iškovojęs pirmąją, antrąją ir trečiąją vietas. Taip pat esu tapęs šios sporto šakos Lietuvos čempionu.

– Iš žaidynių namo parvežėte du aukso medalius – buvote nepralenkiamas penkių kilometrų plaukimo vienviete ir dviviete baidare varžybose. Ar tikėjotės tokių pasiekimų?

– Kad iškovosiu du aukso medalius tikrai negalvojau. Kad galiu būti tarp prizininkų – numaniau. Tačiau garsiai apie tai niekam nesakiau. Kol nežinai, kokie bus varžovai, vertinti savo jėgas sunku.

-Į varžybas – be treniruočių

– Vieną aukso medalį plaukimo baidare rungtyje iškovojote su porininku – Ispanijos civilinės gvardijos pulkininku leitenantu Manueliu Arandu. Kodėl sudarėte su juo komandą?

– Su porininku anksčiau pažįstami nebuvome. Žaidynių pradžioje niekas nesiūlė dalyvauti porinėse baidarių varžybose. Pasiūlymo sulaukiau nugalėjęs vienviečių baidarių plaukime. Prie manęs priėjo M.Arando dukra. Mergaitė pasiūlė sudaryti su jos tėvu komandą ir aš sutikau.

– Kaip pavyko suderinti irklavimo stilius?

– Prieš šias varžybas bendroms mano ir porininko treniruotėms nebuvo laiko. Apšilome ir ėjome dalyvauti. Irkluojant dviese svarbiausia jausti porininką. Per tiek metų treniruočių to išmoksti. Jeigu porininko iš karto nepajutai, tai niekada ir nepajusi.

Futbolo čempionatas neužgožė

– Tuo pačiu metu, kai vyko Europos policijos ir ugniagesių sporto žaidynės, visus buvo prikaustęs Europos futbolo čempionatas, kuriame nugalėjo Ispanija. Kokios nuotaikos vyravo šioje šalyje?

– Maniau, kad Europos policijos ir ugniagesių žaidynės bus užgožtos, tačiau žmonės jomis labai domėjosi. Ispanijoje teko stebėti varžybas, kuriose šios šalies komanda žaidė pusfinalyje prieš rusus. Buvome vienuolika lietuvių. Rungtynių ėjome žiūrėti į kavinę. Jos šeimininkai mums skyrė atskirą salę, kad nekiltų nesusipratimų, jog „sergame“ už rusus.

 Pasibaigus varžyboms ispanų pergale džiaugėsi visas miestas – gatvėse buvo pilna žmonių, visi draugiški, vieni su kitais sveikinosi, mašinos signalizavo. Džiaugsmas liejosi per kraštus.

– O kaip buvo užtikrinama viešoji tvarka?

– Neteko matyti, kad kas nors pažeidinėtų taisykles, ką nors laužytų ar daužytų. Miesto centre vyko koncertas, į kurį susirinko minia žmonių. Tačiau sustiprintų policijos pajėgų, kaip Lietuvoje, nebuvo. Matėme tik vieną patrulį.

 Ispanai moka džiaugtis nepažeidinėdami taisyklių, o Lietuvoje visko pasitaiko. Po didžiųjų pergalių pas mus kartais tenka panaudoti net specialiąsias priemones.

Gyveno prie irklavimo bazės

– Kada ir kaip susidomėjote irklavimu?

– Šia sporto šaka pradėjau domėtis nuo dvylikos metų. Gyvenau šalia tuometinės irklavimo bazės – netoli Jono kalnelio. Nuo mano namų iki jos buvo 500 metrų. Kartą nuėjome su draugais, pabandėme ir patiko.

 Esu išbandęs daug sporto šakų – futbolą, krepšinį, stalo tenisą, boksą, bet labiausiai patiko irklavimas. Ties juo ir apsistojau. Sportuoju tada, kai turiu laiko. Dažniausiai treniruojuosi Danės upėje. Žiemą bėgioju, užsiimu sunkiąja atletika.

– Kodėl netapote profesionaliu sportininku?

– Apie tai niekada negalvojau. Profesionalus sportininkas nuo mėgėjo pagal rezultatus praktiškai niekuo nesiskiria. Tik tiek, kad profesionalas iš to valgo duoną, gauna atlygį, o mėgėjas treniruojasi savo noru.

 O kas Lietuvoje iš sporto gali pragyventi? Tik krepšininkai, futbolininkai. Daugeliui kitų sporto šakų atstovų nelabai sekasi iš to gyventi.

 Aš sportuoju tikrai ne dėl rezultatų, o tam, kad gerai jausčiausi. Vienu metu, kai buvau padaręs pertrauką, priaugau svorio. Blogai pasijutau ir atnaujinau treniruotes.`

– Kuo jus žavi ši sporto šaka?

– Irklavimas man padeda atitrūkti nuo kasdienės rutinos. Plaukiodamas baidare išlieju visas neigiamas emocijas susikaupusias darbe. Žaidžiant komandinį žaidimą – futbolą ar krepšinį – kyla ginčų, sunku išvengti įtampos. Taip neatsipalaiduosi. Irklavimas toks sportas, kai būdamas vienas labai gerai pailsi.

Atėjo ginti tėvynės

– Klaipėdos policijoje dirbate beveik 18 metų. Kas čia atvedė?

– 1991 metais Lietuvoje prasidėjo bruzdėjimas – sausio, Medininkų įvykiai. Tai mane sukrėtė. Tuo metu policijoje trūko žmonių. Dėl to ir atėjau, kaip sakant, ginti tėvynės. Niekada negalvojau, kad dirbsiu tokį darbą. Eiti į miliciją net minčių nebuvo. Apie tai susimąsčiau tik prasidėjus Lietuvos atsiskyrimui.

 Prieš tai buvau dirbęs įvairius darbus – nuo verslo iki vairuotojo. Vis savęs ieškojau. Nusiraminau tik pradėjęs dirbti policijoje. Vėliau niekada nekilo noras pakeisti darbą.

 Policija yra teisingumo institucija. Kad ir ką žmonės apie ją kalbėtų, kiek keiksnotų, vis tiek atsitikus nelaimei kreipiasi į policiją. Ji gali padėti žmogui.

– Ar skiriasi dabartinis darbas policijoje nuo tų laikų, kai pradėjote dirbti?

– Šiais laikais yra mažiau pavojų. Sunkiausi buvo 1995–1997 metai. Siautėjo pavojingiausių nusikaltėlių gaujos. Sulaukdavome visokių grasinimų, kildavo riaušių. Dabar dauguma tuometinių nusikaltėlių yra įkalinimo įstaigose arba mirę.

Dukra – irklavimo čempionė

– Kaip šeima vertina jūsų pasirinkimą dirbti policijoje?

– Iš pradžių žmona žiūrėjo neigiamai. Bijodavo, kad kas neatsitiktų. Dabar visa tai praeityje. Per tiek metų įprato. Žino, kad taip yra ir nieko nepakeisi.

– Turite sūnų ir dukrą. Ar vaikai nepasekė jūsų pėdomis?

– Dukra studijuoja Mykolo Romerio universitete Teisės fakultete. Ji užsiiminėdavo ir irklavimu – yra tapusi šios sporto šakos jaunių, jaunimo Lietuvos čempione. Nusprendusi studijuoti dukra turėjo pasirinkti – mokslas ar sportas.

 Tačiau jai grįžus iš Vilniaus einame plaukioti baidarėmis. Žinoma, anksčiau tokios treniruotės būdavo dažnesnės. Per nepilnas dvi valandas nuplaukdavome 20 kilometrų.

 Mano sūnus nesportuoja. Sako iš sporto turtingas nebūsi.

– Ką be sportavimo veikiate laisvalaikiu?

– Gyvenu nuosavame name už miesto. Čia apsigyvenau norėdamas pabėgti nuo miesto triukšmo. Užtenka, kad dirbu Klaipėdoje. Sodyboje darbo visada yra – aplinkos priežiūra, malkų ruošimas. Tik spėk suktis. Nėra kada nei televizoriaus žiūrėti, nei laikraščių skaityti. Visada esu bėgime – darbas, namai, sportas.