(IKI XV OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ)

1865 metais škotų juristas Džonas McGregoras, gyvenantis Londone, sukonstravo ir pagamino klinkerinę valtį, kurią pavadino „ Rob Rojumi “. Šios valties prototipu jis paėmė eskimų kajaką, o pavadino savo bendrapavardžio, škotų plėšiko McGregoro, pravarde Rob Rojus, garbei. Savo valtimi, kurios ilgis 4 m 26 cm, o plotis 66 cm, jis daug keliavo  Centrinės Europos ežerais ir upėmis ir tai aprašė 1865 metais išleistoje knygoje „1000 mylių kanoja Rob Rojus“. 1866-67 metų laikotarpiu jis daug keliavo po Skandinaviją, Šiaurinę Vokietiją, taip pat Baltijos ir Raudonąją jūromis. Šios kelionės išpopuliarino irklavimą valtimis be kronšteinų pasauliniu mastu. Savo įspūdžius Mc Gregoras aprašė trijose knygose, kurios sukėlė didelį susidomėjimą. Jo valtis saugojama pirmojo pasaulyje Karališkojo baidarininkų klubo, įkurto paties McGregoro 1865 m. Muziejuje (klubą rėmė karalius Edvardas VII).

                      Pagal šios valties pavyzdį 19 a. antroje pusėje Didžiojoje Britanijoje, Europoje ir Amerikoje buvo pagaminta serija kajakų, pavadintų „Kanoja Rob Rojus“.

                      Vakarų šalyse baidarių irklavimą priimta žymėti raide „K“ (kajak), o kanojų irklavimą raide „C“ („canadier“). Abi sporto šakos apjungiamos žodžiais - kanų sportas (baidarių - kanojų irklavimas). Angliškas žodis „canoe“ yra kilęs iš ispaniško „canoa“, reiškiančio šeivą ir pasisavinto iš karibš indų kalbos. Dauguma Anglijos Karališkojo baidarininkų klubo narių keliaudavo savo valtimis ir tuo būdu eilėje šalių sukėlė susidomėjimą nauju irklavimo būdu, kurį imta naudoti ir turizmo varžybose. Populiarindamas baidarių ir kanojų irklavimą, McGregoras, Napoleono III-ojo kvietimu, 1867 metais Paryžiuje organizavo šių valčių regatą.

                      1871 metais Amerikoje organizuotas Niujorko kanojų klubas pradžioje naudojosi valtimis „ Rob Rojus “, atvežtomis iš Anglijos, tačiau vėliau ėmė irkluoti kanadietiškas kanojas ir specializavosi, naudodamiesi vienmenčiu irklu.

                      Aštuntame 19 a. Dešimtmetyje kanadietiškos kanojos ėmė skverbtis giliau į Europą - Angliją, Prancūziją, vėliau į Čekoslovakiją bei kitas šalis,- kur jomis plačiai naudojosi ne tik turistinėse kelionėse, bet ir pramoginiam plaukiojimui upėse ir ežeruose.

                      Gaminant kajakus ir kanojas Europoje, buvo panaudota akademinių valčių gamybos patirtis. Tuo pačiu metu Skandinavijos šalių konstruktoriai, neturėdami jokios patirties ir  nevaržomi tradicijų, eksperimentiniu būdu gamindami valtis be kronšteinų, pasiekė geresnių rezultatų. Tai paaiškėjo 1923 m. Švedų žaidynėse Gioteburge, kuomet vokiečių irkluotojai nustatė, kad jų baidarės, palyginus su švediškomis, yra sunkesnės ir plaukia lėčiau, nors ir vienoj, ir kitoj šaly buvo gaminamos pagal eskimų prototipą.

                      Baidarių ir kanojų varžybų istorija palyginti vėlyva. Pirmoji baidarių irklavimo regata organizuota 1867 metais. Ją organizavo Anglijos Karališkasis klubas, 1874 metais įsteigęs „Iššūkio taurės“ prizą. Šis ir Niujorko klubo prizai turi ilgiausią stažą.

                      1877 metais Gerberditas Klintcas su daktaru D. Petenu dalyvavo parodomajame vienviečių baidarių plaukime akademinių valčių varžybų metu Moaso upėje Liutache, kur varžybas stebėjo Belgijos karalius Leopoldas. Baidarių ir kanojų populiarinimas davė gerų rezultatų. Europoje susikūrė eilė specializuotų klubų: 1876 m. Brasalyje, 1885 m. Bonoje ir Hanoveryje, 1900 m. Vokietijoje ir Švedijoje, 1904 m. Prancūzijoje, 1908 m. Prahoje ir, kt. miestuose. Klubai organizuodavo oficialias regatas ir turistines keliones valtimis.

                      Daugelyje šalių tarpmiestiniams ir tarptautiniams sporto ryšiams vadovavo rinkiminės asociacijos arba sąjungos. Pirmoji tokia organizacija - Amerikos kanojų irklavimo asociacija, buvo įkurta dar 1880 m. 1881 m. Asociacija pradėjo leisti žurnalą „Amerikos kanojininkas“, kuris turėjo įtakos, vystant kanojų sportą  Amerikos žemyne bei Australijoje. Kiek vėliau, 1987 metais, buvo įkurta Britų asociacija, kuri aktyviai veikė iki 1915 metų. 1936 metais ji buvo perorganizuota į Britų kanojų sąjungą. Kanadoje asociacija buvo įkurta 1900 m., Švedijoje - 1904 m., kanojininkų ir vandens turistų sąjunga Čekoslovakijoje - 1913 m., Vokietijos asociacija - 1914 m. Pirmasis Pasaulinis karas ilgam nutraukė baidarių ir kanojų irklavimo vystymą.

                      Tik po 30-ties metų pertraukos Europos žemyne  atnaujino savo veiklą nacionalinės sąjungos ir klubai. Vienok, iki 1922 m. Sportiniai ryšiai tarp šalių nebuvo galutinai atnaujinti ir  nebuvo reguliarios tarptautinės regatos. Pirmosios tarptautinės varžybos įvyko 1922 m. Vokietijoje (Challe).

1923 m. į švedų žaidynes Gioteburge atvykusių komandų atstovai susirinko kartu aptarti tolesnius irklavimo vystymo kelius ir išrinko Tarptautinį darbininkų komitetą, kuriam pirmininkavo Švedijos asociacijos prezidentas F. Santessonas. Į komitetą taip pat įėjo ir Švedijos, Vokietijos, Danijos, Australijos atstovai.

Sekantis Komiteto posėdis, danams pasiūlius, įvyko  1924 m. Sausio 19-20 d.d. Kopenhagoje. Šiame posėdyje Komitetą buvo nutarta laikyti Tarptautine kanojininkų atstovybe (IRK). Naujos Tarptautinės organizacijos pagrindiniai tikslai buvo ryšių tarp nacionalinių asociacijų stiprinimas, tarptautinių varžybų ir vandens turizmo organizavimas, irklavimo rūšių propagavimas. Buvo patvirtinti varžybų nuotoliai: 1500m. ir 10 000m., o švediška baidarė K-1 - patvirtinta tarptautinės klasės valtimi ( ne daugiau, kaip 5 m 20 cm ilgio ir ne mažiau, kaip 51 cm pločio). Kanojos išmatavimai turėjo būti suderinti su Amerikos asociacija, kurios atstovas į posėdį negalėjo atvykti. Pirmas tarptautines varžybas komitetas nutarė pravesti po IDK vėliava 1924 m. Hamburge, ir, ryšium su tuo, prezidentu 1924 - iems metams buvo išrinktas Vokietijos asociacijos prezidentas Francas Reinekė. Sekantį posėdį naujasis prezidentas pasiūlė pravesti regatos metu.

IDK posėdis Hamburge įvyko liepos 22 d. Nacionalinių federacijų pirmininkai savo pranešimais atskleidė faktišką irklavimo sporto padėtį. Ypatingą susidomėjimą sukėlė pranešimas apie tai, kad Amerikoje varžybose naudojama turistinio tipo kanoja, kurioje galima irkluoti tiek vienmenčiu, tiek dvimenčiu irklu. Šveicarijos nacionalinę asociaciją išrinkti buvo pasiūlyta tik sekančiais metais, nes tuo metu čia veikė tik keli ma�i nacionaliniai klubai, kurių irkluotojai varžybose dalyvauja atvežtais vokiškais foltbotais. 1924 m. Berne buvo įsteigtas naujas „Kajakų Neptūno klubas“.

Anglijos asociacijos atstovo pranešime buvo sakoma, kad pagrindinė Karališkojo klubo veiklos kryptis - varžybų pravedimas du kartus per metus. Austrijos pranešėjas pasakojo, kad šioje šalyje populiarus tiek sportinis irklavimas, tiek vandens turizmas. Prahoje tuo pat metu jau buvo 11 klubų, kultivuojančių irklavimą. Kasmet čia buvo organizuojamos trys regatos baidarėmis ir tikromis kanadietiškomis kanojomis. Danijoje, kur pirmieji klubai buvo įsteigti dar 1916 metais, kasmetinėse nacionalinėse regatose, vykstančiose ežeruose, dalyvauja devynių klubų komandos. Vokiečių asociacija tuo metu buvo pati stipriausia. Ji jungė 126 klubus ir leido savo žurnalą „Kanų sportas“, kurio tiražas siekė 20 tūkst. Egzempliorių. Apart vietinių turistinių varžybų kasmet buvo pravedama Tarptautinė regata.

Tuo metu baidarių ir kanojų varžybos jau rengiamos Argentinoje ir Brazilijoje. Keli vokiečių emigrantai Buenos Airėse įsteigė irklavimo klubą „Caviota“.

Pasitarimų su Tarptautiniu Olimpiniu Komitetu dėka, 1924 m. Paryžiuje, Olimpinių žaidynių metu įvyko parodomasis praplaukimas, kuriame dalyvavo po keturis Amerikos ir Kanados irkluotojus. Jie  startavo kanadietiškomis kanojomis, neturinčiomis denio, irklavo klūpodami ant vieno kelio, baidariniu irklu pradžioje - kaip kanojoje, vėliau - kaip baidarėje. Plaukimas sukėlė didelį TOK susidomėjimą, tačiau sutikimą įtraukti šią sporto šaką į olimpines žaidynes, TOK davė žymiai vėliau. Eilėje IDK posėdžių, vykusių Prahoje, Potsdame, Kopenhagoje ir kt. Miestuose, buvo svarstomi varžybų organizavimo klausimai, tolimesnis irklavimo sporto vystymas, ryšių tarp šalių, ypač su Amerikos žemynu, palaikymas. Ruošiantis olimpinėms žaidynėms, reikėjo išspręsti eilę problemų ir siekti, kad kuo daugiau šalių kultivuotų irklavimą valtimis be kronšteino. Pasitarimų su Amerikos ir Kanados asociacijomis metu buvo nuspręsta, kad visoms šalims būtina rekomenduoti irkluoti europietiškose baidarėse su dvimenčiais irklais, o kanadietiškas valtis naudoti kaip kanojas.

Pokario  laikotarpiu buvo įkurtos ir priimtos į IDK šios  nacionalinės asociacijos: Šveicarijos (1925), Austrijos ir Danijos (1926), Lenkijos (1928), Prancūzijos (1931), Suomijos ir Liuksemburgo (1932), Niderlandų (1933), Belgijos ir Norvegijos (1934), Italijos (1936), Rumunijos (1937), Japonijos (1938) ir kt.           

Tarptautinių varžybų skaičius pastoviai augo.  1925 m.  Prahoje įvykusios varžybos sukėlė didelį olimpinio kongreso dalyvių susidomėjimą. Eilė regatų, kuriose buvo išbandomos naujų tipų valtys, kasmet vyko vis kitoje šalyje. 1930 m. Niujorke varžybose aplink Manheteno salą vyko sudedamomis tarptautinės klasės baidarėmis K-1 ir K-2. Dar 1924 m. Vokietijoje pasirodė dvivietės, trivietės, keturvietės ir šešiavietės baidarės. Analogiškai akademiniam irklavimui, buvo sukonstruota aštuonvietė baidarė su vairininku, sėdinčiu gale ant pakeltos sėdynės. Baidarės ilgis 15,5 m, o plotis 0,7 m. Ši valtis neprigijo, nes buvo nepatogi transportuoti.

Vienos kongrese, naujam IDK prezidentui dr. M. Ekkertui pasiūlius, 1932 m. Prahoje vyksiančias varžybas buvo nuspręsta laikyti pirmomis Europos pirmenybėmis. Atsižvelgiant į vietines sąlygas, moterims ( C-1, C-2 ir K-1, K-2) buvo patvirtintas 600 m nuotolis, o vyrams (K-1) – 1000 m ir 10 000 m. nuotolis. Ši regata leido palyginti tiek valtis, tiek nacionalinių komandų jėgas. Pirmaisiais iš 15 dalyvavusių šalių tapo Vokietijos irkluotojai, iškovoję keturias pirmąsias vietas baidarėmis, ir Čekoslovakijos sportininkai, nugalėję kanojomis. K-1 10 000 m nuotolyje Europos čempionu tapo austras Gregor Chradeckij. Europos pirmenybėse, kaip ir sekančiuose Pasaulio čempionatuose, oficialios komandinės įskaitos taškai buvo skaičiuojami pagal tokią sistemą: už pirmą vietą - 10 taškų, u� antrą - 8 ir t.t., t.y. buvo užskaitomi 9 valčių rezultatai.

1933 m. IDK tapo TOK nariu, tačiau įjungti šią sporto šaką į olimpinių žaidynių programą nuspręsta tik 1934 m. TOK kongrese, vykusiame Atėnuose.

Pirmosios irkluotojų Olimpinės žaidynės vyko 1936 m.  Vokietijoje (Griunau ir Berlyne). Jos buvo pravestos gana iškilmingai, o tai žymiai pakėlė baidarių ir kanojų irklavimo autoritetą. Pagal neoficialią komandinę įskaitą geriausiai iš devyniolikos šalių sudalyvavo Austrijos, Vokietijos, Čekoslovakijos, Olandijos, Kanados ir Švedijos komandos. Geriausių rezultatų baidarių irklavime pasiekė austrų, vokiečių ir švedų sportininkai. Dvi pergales baidare pasiekė g. Chradeckis. Čekoslovakijos ir Kanados sportininkai geriausiai plaukė kanojomis. Beje, šiose šalyse irklavimas kanojomis tapo nacionaline sporto ir turizmo šaka. Įvyko ir keturviečių baidarių parodomieji plaukimai.

Berlyne įvykęs IDK kongresas pirmąsias Pasaulio pirmenybes nutarė pravesti Švedijoje - Vakholme. Šių pirmenybių programa buvo išplėsta, įjungiant moterų dvivietes bei vyrų dvivietę 10 000 m nuotoliu. Pasaulio pirmenybes, kuriose dalyvavo 14 valstybių, laimėjo Švedija, tačiau tai nepakeitė jau susidariusio nacionalinių komandų jėgų santykio. Stipriausiomis ir liko Vokietijos, Švedijos, Čekoslovakijos ir Austrijos komandos.

Per 15 savo veiklos metų IDK tapo didele tarptautine organizacija, į kurią įėjo 24 nacionalinės asociacijos. žymiai padidėjo irklavimo klubų ir irkluotojų skaičius. Vakholmo kongrese buvo pateikti įdomūs skaičiai apie irklavimo vystymąsi Europoje: Anglijoje veikia 5 klubai, apjungiantys 1000 irkluotojų, Belgijoje - 49 klubai su 800 irkluotojų, Danijoje - 41 klubas su 1500 irkluotojų, Lenkijoje - 170 klubų su 7000 irkluotojų, Norvegijoje - 10 su 500, Suomijoje - 26 su 1800, Šveicarijoje - 16 su 700, Švedijoje priskaičiuojama iki 6000 irkluotojų, Čekoslovakijoje iki 2800. Pranešime buvo akcentuotas ryšių su Amerikos �emyno šalimis stiprinimas.

Sekančios Europos pirmenybės buvo planuojamos 1942  m. Latvijoje, kuri tapo IDK nariu, o Pasaulio pirmenybės - 1942 m. Lenkijoje Augusto e�eruose. Tačiau šie planai žlugo, Vokietijos vyriausybei pradėjus II-ąjį pasaulinį karą.

 Pirmajame pokario metais organizuotame kongrese, viceprezidento švedo I. Aširo kvietimu, dalyvavo 103 šalių atstovai. Kongreso nutarimu Vokietijos asociacija buvo pašalinta iš IDK narių iki to laiko, kol nebus priimta į Tautų sandraugą, vokiečių kalba buvo išbraukta iš oficialių kalbų skaičiaus. Kongresas nutarė IDK pavadinti „Tarptautine kanojų federacija“, ir oficialia kalba laikyti anglų kalbą. TFK pirmininku išrinktas I. Aširas. Federacijos biure apsvarstytos XIV Olimpinių žaidynių ir Pasaulio čempionato programos.

                      1948 m. Olimpinėse žaidynėse Londone, pirmą kartą 500 m. nuotolyje dalyvavo moterys K-1. Ryšium su tuo, kad Chenlėjuje varžybų trasa buvo siaura, baidarininkai, palukę 10 000 m, startavo atskirai. Įtikinamą pergalę iškovojo G. Fredriksonas. Pirmą kartą virš garbės pjedestalo plevėsavo trys Skandinavijos šalių (Švedijos, Norvegijos ir Suomijos) vėliavos. Antrąjį medalį G. Fredriksonas iškovojo 1000 m. nuotolyje. Moterų tarpe pirmoji buvo danė K. Cheff. 10 000 m nuotolyje vienviete kanoja pergalę iškovojo čekas Čapekas, o dvivietėmis - amerikiečiai. 1000 m nuotolyje abu plaukimus laimėjo čekai: I. Cholčevas - vienviete, J. Brzakas ir B. Kudrnas - dviviete. Suvedus galutinius rezultatus, pirmoji buvo Švedijos komanda, antroji - Čekoslovakijos ir trečioji - Danijos komandos.

Pasaulio pirmenybėse Stokholme situacija tarp šalių pajėgumo nepasikeitė. Pasibaigus Olimpinėms žaidynėms, toje pačioje trasoje vyko Antrasis pasaulio čempionatas, kurio programoje buvo 5 sporto šakos, neįtrauktos į XIV Olimpinių žaidynių programą. Šį čempionatą laimėjo Danija. Trečiasis pasaulio čempionatas vyko Kopenhagoje. Programą sudarė 15 rungčių, kurių tarpe pirmą kartą įtraukta 10 000 m nuotolio rungtis vienvietėmis kanojomis ir keturvietėmis baidarėmis. Bendrakomandinėje įskaitoje pirmą vietą užėmė Švedijos komanda. Du aukso medalius iškovojo Suomijos sportininkė S. Saimo, laimėjusi vienviete ir dviviete baidare. Po trečiojo pasaulio čempionato irkluotojai pradėjo ruoštis sekančioms olimpinėms žaidynėms Suomijoje.